Paprastasis ąžuolas — Quercus robur L.

Rus. Дуб черешчатый

Ąžuolinių (Fagaceae) šeimos, 20—40 m aukščio medis. Miške augančio stiebas tiesus, aukštas, o atviroje vietoje — žemas, šakos storos. Jauni ūgliai pliki. Lapai pailgai atvirkščiai kiaušiniški, su 5—7 poromis šoninių skiaučių ir ryškiomis auselėmis pamate, dažniausiai nesimetriški. Žiedai vienalyčiai vienanamiai. Kuokeliniai žirginiai siūliški, nusvirę. Piesteliniai žirginiai ir iš jų susidariusios gilės po 1—5 drauge prisegtos prie bendro 6—8 (15) cm ilgio kotelio. Piestelinių žiedų apyžiedis rausvas. Vaisius — 2—4 cm ilgio, pailgai kiaušiniška, nusmailėjusi arba buka, beveik iki trečdalio apgaubta gvildo gilė. 1000 gilių sveria 3—4 kg.

Žydi gegužės mėn.

Auga velėniniame karbonatiniame priemolio dirvožemyje. Daugiausia paplitęs Vidurio žemumoje. Mūsų respublikoje sudaro apie 1,4% visų miškų ploto.

Ąžuolo žievėje yra 10—20% rauginių medžiagų, 1,6% galinės ir elaginės rūgščių, 13—14% pentozanų, 6% pektino, flavono kvercetino, cukraus, flobafenų, gleivių ir iki 8% mineralinių medžiagų. Gilėse yra iki 40% krakmolo, 5—8% rauginių medžiagų, iki 5% riebalų, baltymų, cukraus ir mineralinių medžiagų. Lapuose yra kvercitrino, kvercetino, pentozanų, rauginių ir mineralinių medžiagų.

Vaistams vartojama žievė (Cortex Quercus) ir prinokusios gilės (Se-men Quercus). Žievė lupama be žiauberies nuo plonų (iki 10 cm diametro) kamienų ir šakų anksti pavasarį prieš lapų skleidimąsi, darant kas 25—30 cm žiedinius pjūvius ir 1 arba 2 išilginius. Džiovinama nuo saulės apsaugotoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Iš 100 kg žalios žievės gaunama 45—50 kg sausos.

Išdžiūvę žievės gabaliukai turi būti 25—30 cm ilgio, 3 cm storio, lygiu blizgančių arba kiek raukšlėtu paviršiumi, pilkai rudi. Drėgmės joje gali būti ne daugiau kaip 15%, patamsėjusios žievės — ne daugiau kaip 5 %, pasenusios, bet ne storesnės kaip 6 mm žievės,— ne daugiau kaip 5%, gabalų, trumpesnių negu 3 cm,—ne daugiau kaip 3%, organinių priemaišų — ne daugiau kaip 1 %, mineralinių — ne daugiau kaip 1%.

Prinokusios gilės renkamos rudenį be gvildų. Džiovinamos gerai vėdinamoje patalpoje, o pusiau apdžiūvusias baigiama džiovinti karštoje krosnyje arba specialioje džiovykloje. Kai gilės išdžiūsta, pašalinama luobelė, skaldomos pusiau ir paspraginamos.

Išdžiūvusios gilių puselės turi būti 1,5—2,0 cm ilgio, 7—12 mm diametro, iš išorinės pusės iškilios, vagotos, iš vidinės — plokščios, truputį įdubusios, šviesiai arba tamsiai rudos, bekvapės, salstelėjusio, karčiai sutraukiančio skonio.

Ąžuolo žievės nuoviras vartojamas uždegimų (burnos gleivinės, dantenų, ryklės, gomurio, žarnų gleivinės) atvejais, taip pat kraujavimui iš virškinimo trakto stabdyti, nudegimams, nušalimams, pūliniams ir kitoms odos ligoms gydyti. Nuoviru plaunama pleiskanojanti galva, mazgojamos prakaituojančios kojos. Veterinarijoje žievės nuoviras vartojamas nuo žarnyno uždegimo su viduriavimu, apsinuodijimo ir žaizdoms dezinfekuoti.

Gilės vartojamos maisto pramonėje kaip kavos surogatas.