Dilgėlinių šeimos daugiametis, su šakniastiebiu, 60— 150 cm aukščio žolinis augalas.

Žydi liepos—spalio mėn. Auga panamėse, patvoriuose, miškuose, krūmuose, šiukšlynuose. Gausiai paplitusi visoje Lietuvoje.

Dilgėlės lapuose yra proteinų, riebalų, celiuliozės, beazotinių medžiagų, nedidelis kiekis cukraus, skruzdžių rūgšties, tanidų, glikozido urticino, įvairių mineralinių medžiagų: daug kalcio, kalio, natrio, magnio, geležies, silicio, sieros, chloro; vitaminų: C, B2, B3; protoporfirino, koproporfirino, citosterino, histamino, fermentų (oksidazės, peroksidazės, chlorofilazės), karotino, ksantofilo, ksantofilepoksido ir kt.

Didžiosios dilgėlės preparatais gydoma mažakraujystė (padidina hemoglobino ir eritrocitų kiekį kraujyje), odos ligos, nudegimai, sutrikus menstruacijoms klimakteriniame periode, reumatas, skatina šlapimo išsiskyrimą, stabdo kraujavimą.

Didžioji dilgėlė plačiai vartojama ir liaudies medicinoje: lapų milteliai kraujavimui sulaikyti, sultys - nuo džiovos, lapų arbata - geltligei ir hemorojui gydyti, taip pat kraujavimui iš vidaus organų stabdyti, karščiui mažinti, šaknys, virtos su cukrumi,— įsisenėjusiam kosuliui gydyti, o virti dilgėlės lapai su vynu arba medumi — nuo astmos. Plakantis šviežiomis dilgėlėmis gydomas reumatas. Šaknų nuoviras acte, lapų nuoviras, ištraukos, šviežios sultys vartojamos galvai plauti, plaukų šaknims stiprinti.

Jaunos dilgėlės tinka maistui gaminti. Jų mitybinė vertė prilygsta ankštiniams augalams.
Jau 200 metų žinoma dilgėlės pašarinė vertė: dilgėlėmis šeriamų karvių pienas riebesnis, paukščiai sparčiau auga ir greičiau riebėja, jų kiaušiniai stambesni.