Viržinių šeimos daugiametis, 15-50 cm aukščio krūmynas. Žydi gegužės - birželio mėn. Uogos prinoksta birželio-rugpjūčio mėn. Auga drėgnuose pušynuose, eglynuose, beržynuose ir kituose la čių bei mišriuose miškuose, aukštapelkėse. Paplitusios visoje Lietuvoje.

Mėlynių uogose yra rauginių medžiagų, antocianų, organinių rūgščių: citrinos, obuolių, oksalo, maleino, cukraus, daugiausia gliukozės ir fruktozės, o sacharozės mažai arba visai nėra; yra vitaminų: C, B, B2, karotino. Sėklose yra riebalų ir teinu; lapuose - rauginių medžiagų, arbutino, chinono, mirtilino, kvercetino ir jo glikozidų: kvercetino, izokvercitrino, kvercitrino, meratino ir kt.; mineralinių medžiagų: fosforo, kalio, kalcio, mangano, vitamino C, rūgščių, eterinio aliejaus.
Vaistams vartojamos prinokusios uogos ir lapai, kurie skinami gegužės - liepos mėn.

Džiovintos mėlynių uogos vartojamos viduriuojant, kraujuojant iš virškinimo trakto, ypač vaikams, taip pat virškinimui reguliuoti, esant nepakankamai skrandžio sekrecijai, nuo akmenligės, podagros, reumato, anginos ir pablogėjus regėjimui. Šviežios ir džiovintos uogos liaudies medicinoje vartojamos nuo skrandžio ir žarnyno kataro, mažakraujystės. Šviežių mėlynių uogų tyrele gydoma egzema, spuogai, nudegimas. Lapai vartojami nuo cukrinio diabeto, skrandžio spazmų su pykinimu, vandenės. Mėlynės plačiai naudojamos maisto pramonėje.

Mėlynių negalima vartoti, esant infekcinės kilmės viduriavimui.