Meškauogė (Miltinė arkliauogė) - Arctostaphylos uva-ursi (L.) Spr.

Rus. Толокнянка обыкновенная

Viržinių (Eiicaceae) šeimos daugiametis, visada žaliuojantis krūmokšnis. Pagrindinė šaknis liemeninė, iki kelių metrų ilgio, apyšviese žieve, su nedaugeliu šalutinių šaknų. Šakų pridėtinės šaknys 15—30 cm ilgio, plonos, šakotos, tamsesne žieve. Stiebas 5—20 cm ilgio, dažniausiai esantis po sąnašomis. Senos šakos šliaužiančios, tvirtos, labai išsiraizgiusios, gumbuotos, žvynuotos, raudonai rudos, išsidėsčiusios keliais aukštais. Jaunų šakelių ūgliai driekiasi žeme, sudarydami rutojų. Pradžioje jos būna nežymiai plaukuotos, kartais plikos, šviesios, pilkai rudos. Išauga iki 2—90 cm ilgio. Trečiaisiais metais įsišaknija, tačiau įsišaknijusioje krūmokšnio dalyje ūgliai būna ne ilgesni kaip 20 cm. Lapai standūs, odiški, 0,3—3,2 cm ilgio, 0,2—1,5 cm pločio, kieti, atvirkščiai kiaušiniški, pleištiški, kartais lancetiški, priklausomai nuo vešlumo, buka arba nežymiai įlenkta, rečiau smailia viršūne, į apačią užsilenkusiais kraštais, jų viršutinė pusė tamsiai žalia, apatinė — šviesesnė, su įdubusiomis tinkliškomis gyslomis. Viduryje krūmokšnio lapai smulkesni, negu pakraščiuose. Lapo lakštelis susiaurėja į trumpą, 0,2—0,5 cm ilgio, švelniai plaukuotą lapkotį. Žiedai po 3—12 susitelkę kekėse ant trumpų šakelių galų, daugiausia krūmo viduryje. Vainikėlis rausvas, kartais baltas, išsipūtęs, kiaušrniškai apvalus, su penkiaskiaute atsilenkusia rausva atbraila, viduje plaukuotas. Kuokelių 10, piestelė 1. Vaisius — iš galų suplota raudona arba oranžinė blizganti uoga (miltingas kauląvaisis). Sėklos 5, rudos, kietos, dažnai suaugusios.

Žydi gegužės—birželio mėn. Vaisiai prinoksta rugpjūčio—spalio mėn.

Auga sausuose šviesiuose pušynuose, viržynuose, degimvietėse, miškui sutankėjus, degraduojasi. Paplitusi pietryčių Lietuvoje. Didžiausi masyvai yra Varėnos, Lazdijų ir Švenčionių rajonuose.

Arkliauogės lapuose yra 6—14% arbutino, 10—25% rauginių medžiagų, 6% galinės, 0,4—0,75% ursolo rūgšties, skruzdžių, elaginės rūgščių, apie 200 mg% vitamino C, 0,01% eterinio aliejaus, 0,48—1,1% flavonoidų: hiperozido, kvercetino, izokvercetino, miricitrino, kvercitri-no, izokvercitrino ir miricetino.

Vaistams vartojami lapai (Folia Uvae ursi). Jie skinami anksti pavasarį, pumpurams dar neišsprogus arba pradėjus sprogti, ir antroje vasaros pusėje, suaugus pirmamečiams lapams. Aštriais kastuvais arba kitais įrankiais atkertamos negiliai slypinčios šakos, paliekant ne mažiau kaip 73 augalo kero. Kerpės, pajuodusiais lapais šakos išrenkamos, o kokybiška žaliava džiovinama pastogėse, žaginiuose. Išdžiūvus lapai lengvais spragilais arba kuliamųjų mediniais velenais nukuliami, rėčiais arba vėtyklėmis išvalomi sutrupėję lapai, šakutės bei kitos priemaišos. Iš 100 kg šviežių lapų gaunama 20—22 kg sausų.

Išdžiūvę lapai turi išlikti natūralios spalvos, trapūs, 1—2,2 cm ilgio, 0,5—1,2 cm pločio, bekvapiai, kartokai sutraukiantieji.

Drėgmės juose gali būti ne daugiau kaip 12%, nenatūralios spalvos lapų — ne daugiau kaip 3%, sulūžusių lapų ir trumpesnių kaip 1 cm — ne daugiau kaip 10%, stiebų — ne daugiau kaip 3%, sutrupėjusių lapų, pereinančių pro 0,7 mm diametro sieto angeles,— ne daugiau kaip 3%, organinių ir neorganinių priemaišų — ne daugiau kaip po 0,5%, Paruo-šėjai priima ir blogesnės kokybės žaliavą, atitinkamai perskaičiavę svorį bei valymo išlaidas.

Arkliauogės žaliava kartais būna užteršta bruknės lapais. Bruknės lapai nežymiai dantyti, jų apatinė pusė nusėta tamsiai rudais taškeliais.

Arkliauogės lapų preparatai vartojami šlapimtakiams dezinfekuoti ir šlapimo išsiskyrimui skatinti, sergant šlapimtakių ir pūslės uždegimu. Jie netinka, jeigu yra šlapimtakių defektai (susiaurėjimai), jei ligonis linkęs vemti, viduriuoti. Batsiuviai, kailių ir odų pramonės darbininkai arkliauogės lapams kartais būna labai jautrūs.