Graižažiedžių šeimos daugiametis, 5—25 cm aukščio žolinis augalas. Žydi balandžio—gegužės mėn., paskiri egzemplioriai iki rudens. Auga dirvonuose, pievose, ganyklose, laukuose, pakelėse. Paplitusi visoje respublikoje.

Visose augalo dalyse yra karčių pieniškų sulčių. Šaknyse yra inulino, cukraus, vitamino C, proteino, kaučiuko, riebalų, glikozido taraksacino, taraksolio ir stigmasterino, organinių rūgščių ir mineralinių medžiagų. Lapuose yra vitamino C, B2, karotino, kartaus glikozido taraksacino; karotinoidų: taraksantino, flavoksantino, liuteino, violaksantino; triterpeninių alkoholių: arnidiolio, faradiolio ir kitokių medžiagų.

Vaistams vartojamos šaknys, o liaudies medicinoje - ir lapai. Šaknys kasamos vėlai rudenį, vystant lapams. Nuvalytos ir nuplautos šaknys džiovinamos 3 - 4 dienas šiltoje, vėjo perpučiamoje patalpoje.

Kiaulpienės preparatai pagreitina tulžies išsiskyrimą, suaktyvina kepenų ir kasos fermentų veiklą, didina tulžies gamybą kepenyse, gerina apetitą. Manoma, kad juos galima vartoti nuo aterosklerozės. Liaudies medicinoje šaknų nuoviras vartojamas nuo lėtinio vidurių užkietėjimo, hemorojaus, nemigos, egzemos, furunkulų, nudegimų ir t. t. Didesni kiaulpienės nuoviro kiekiai gali sukelti šleikštulį ir širdies funkcijos sutrikimus, ypač vaikams.