Kryžmažiedžių šeimos, 40-120 cm aukščio daugiametis žolinis augalas. Šakniastiebis storas, mėsingas, šakotas.

Šviežių krienų šakniastiebiuose yra apie 77-89 proc. vandens, 0,3-0,4 proc. ląstelienos, glikozido sinigrino, kuris, veikiant fermentui mirozinui, skyla į gliukozę, kalio sulfidą ir alilo garstyčių aliejų, nuo kurio ir priklauso aitrus krieno kvapas ir skonis.

Krienas nuo seno žinomas kaip prieskoninė daržovė. Be to, jis pasižymi ir gydomosiomis savybėmis. Liaudies medicinoje krienų šakniastiebiai ir šviežios jų sultys vartojamos, sergant skorbutu, mažakraujyste, gerinti apetitui ir virškinimui, šlapimo išsiskyrimui skatinti. Sutrintos į tyrę šaknys tinka įtrynimams (garstyčių pakaitalas). Didesni krieno kiekiai dirgina skrandžio gleivinę, žarnyną ir gali sukelti net jų uždegimą.

Krienų šaknyse esantis lizocimas pasižymi fitoncidinėmis savybėmis, žudo daugelį patogeninių bakterijų, todėl šaknų antpilu ir šviežia jų tyrele sėkmingai gydomos užsisenėjusios žaizdos. Lizocimas šiuo metu gaunamas iš gyvulių audinių (kremzlių) ir įeina į akių lašų sudėtį kaip antimikrobinis preparatas, taip pat vartojamas kompresams ir skalavimui.

Sergant opalige, gastritu, kai kuriomis kepenų ir inkstų ligomis, krieno ir jo preparatų negalima vartoti.